Kambarinių augalų priežiūra

Kambarinių augalų priežiūra vėlyvą rudenį ir žiemą

Lapkritis – gruodis yra patys tamsiausi metų mėnesiai. Dienos trumpėja, saulės šviesos labai mažai. Šiuo metu blogėja kambarinių augalų augimo sąlygos, sulėtėja medžiagų apykaita ir augalai naudoja maisto medžiagas, kurios buvo sukauptos vasaros metu. Dauguma kambarinių augalų karta per metus turi tam tikrą laiką ilsėtis, todėl jos mažai laistomos arba visai nelaistomos.

Jei šiuo metu augalus gausiai laistysime, skatinsime jų augimą, o augalui neužteks šviesos ir jis ims skursti, apsitrauks pelėsiais, jų lapai pradeda ruduoti ir anksti nukris. Žiemos metu netręšiama arba tręšiame vieną kartą per mėnesį trąšomis, kuriuose mažas azoto (N) procentas. Žydinčius augalus – azalijas, ciklamenus, orhidejas, sanpaulijas, puošniąsias karpažoles ir kt. laistykime šiltu vandeniu, retkarčiais patreškite mineralinių trąšų tirpalu (1 g. litrui vandens). Laistykite tik šiltu vandeniu, nes laistant šaltu vandeniu gali supūti šaknys, lapų kraštai paruduoja,  lapai gelsta ir krenta.lapenis_apželdinimo_paslaugos

Nariuotas plokštelis, lapenis (Epiphyllum), ripsalis (Rhipsalis) žiemą auga ir žydi, todėl jie laikomi šiltai (12-16o C), laistomi ir tręšiami. Kaktusai ir sukulėntai laikomi šviesiai, sausai ir vėsiai (8-10o C) temperatūroje, beveik nelaistomi, apie 3 mėnesius. Jei temperatūra aukštesnė, laistoma į mėnesį 1-2 kartus. Taip augalai pailsėję pavasarį gausiai žydės. Araukarijos, aukubos, mirtos, oleandrai, fuksijos, hortenzijos gerai žiemos sausoje ir vėsioje (5-8o C) patalpoje. Augalai laistomi retai.rhipsalis_apželdinimo_paslaugos

Įprastinė augalų priežiūra – valomos dulkės, kad lapai galėtų sugerti saulės šviesą, drėgmę. Nuo pūkuotų lapų dulkės nubraukiamos mažu minkštu sausu šepetėliu. Dideli lapai – kempine, o smulkiais lapais augalai įstatomi į vonią ir nesmarkia srove nupurškiami drungnu vandeniu. Vėsiai ir drėgnai laikomi augalai suserga įvairiomis lygomis – miltlige, pilkuoju puviniu, stiebų, šaknų ir viršūnių puviniu. Pažeistos vietos išplaunamos ir nupurškiamos fungicidais.

Vazonuose ant žemės paviršiaus susidaro baltos, geltonos apnašos. Dažniausiai tai būna druskos, kuriuos susikaupia paviršiuje garuojant vandeniui. Jų atsiranda augalus laistant kietu vandeniu, keletą metų augalai auga toje pačioje žemėje arba žemėje per daug trąšų. Augalus reikia laistyti minkštu arba virintu vandeniu, retkarčiais pakeisti viršutinį žemės sluoksnį, o tręšiant laikytis ant pakuotės nurodytos normos. Kartais ant žemės paviršiaus ir keraminių vazonėlių šonų atsiranda žalių apnašų – tai samanos, jos nekenkia augalams. Dažniausiai atsiranda, kai labai šlapia žemė arba didelė oro drėgmė.

Kad mažiau plistų erkės, skydamariai bei amarai, augalų lapus ir stiebus  reikia dažnai nuplauti šaltoku vandeniu su tabako nuoviru.

Rudenį reikia pasiruošti žemės, kad prireikus turėtumėte augalų persodinimui ir sėjai.

Gėlynai

GĖLYNŲ SĄVOKA IR ĮVAIROVĖ

Gelynas miske su aukštesniais augalaisDekoratyvumo požymiais ir bioekologinėmis savybėmis su­derinti augalai, turintys apibrėžtą plotą ir formą bei dažniausiai atliekantys dekoratyviųjų akcentų funkcijas želdynų sistemoje, yra vadinami gėlynais.

Gėlynuose gali būti auginami vaistiniai, prieskoniniai arba medingieji augalai, kartu pasižymintys ir dekoratyvinėmis sa­vybėmis.

Kvapiąsias gydomąsias medžiagas kaupiantys augalai daž­nai auginami sanatorijų arba poilsiaviečių gėlynuose, kurie įrengiami aerofitoterapinėse aikštelėse. Kvapūs dekoratyvūs ir vaistiniai augalai sodinami akliesiems ir silpnaregiams skirtose augalų ekspozicijose.

Gėlynus galima sukurti ir iš dekoratyviųjų laukinių augalų, jie geriausiai augs vietovės gamtinėse sąlygose bei gerai derės miško parkuose, kaimo sodybose.

Urbanizuotos teritorijos gėlynai formuojami taisyklingų for­mų, stengiantis išryškinti jų spalvingumą. Čia sodinamos ilgai žydinčios, dažniausiai introdukuotos vienmetės gėlės. Krašto­vaizdžio želdynuose gėlynai daromi kuo natūralesni, paprastų formų, stengiantis gėlyną ir jo augalus kuo natūraliau susieti su kitais želdynų komponentais (medžiais, krūmais, reljefu, vandens telkiniais).

GĖLYNŲ VIETA IR IŠDĖSTYMAS SODYBOSE

Didelis gelynas prie tvenkinio su rozemisLietuviai nuo seno mėgo gėles, todėl daugelyje sodybų jų gausu ir dabar. Gal tik šiuolaikinių, racionaliai tvarkomų sodybų šeimininkai, taupydami želdinių priežiūrai skirtą laiką, dažnai gėlių atsisako arba jų augina nedaug, o vietoj jų sodina visžalius arba žydinčius krūmus.

Tačiau daugelyje sodybų gėlės vyrauja visur. Dažnai jos sodinamos pakrikai, neapgalvotai, be aiškios sistemos, maišant įvairių bioekologinių grupių gėles. Todėl nevienoje sodyboje šalia rožių rasime prisodintų vienmečių gėlių arba kartu su daugiametėmis gėlėmis - iš kambario išneštas agavas, kaktu­sus, pelargonijas, fuksijas arba kitas kambarines gėles. Tokie be saiko ir aiškaus derinimo gėlynai sukelia netvarkingumo įspūdį, neatspindi natūralios gamtos dėsnių. Nemažai derinių, kur šalia sausringų vietų augalų sodinami vandens pakrančių augalai, arba šalia šviesomėgių' - ūksmę mėgstantys. Kuriantiems sodybų gėlynus, pravartu žinoti: gėlynai, kaip ir visi želdynai, išdėstomi sodybos pakraščiuo­se, nesuardant ir taip nedidelių sodybos žaliųjų erdvių; geriau įrengti vieną didesnį negu keletą mažų gėlynėlių; vienos zonos gėlynai turėtų būti tarpusavyje susiję, o jei įrengti skirtingos formos ir apsodinti skirtingų bioekologinių grupių gėlėmis - atskiriami sumedėjusiais želdiniais;

gėlynai įrengiami matomiausiose vietose; arčiau pastatų, įvažiavimo, takų dažniau įrengiami taisyklin­gų formų, o sodybos poilsiavietėse, kur vyrauja kraštovaizdžio želdynai - įvairesnių kontūrų gėlynai (pastarieji labiau tinka ir nelygaus reljefo vietose);

rGelynas tarp trinkeliuožės auginamos taisyklingos formos gėlynuose; nepatartina viename gėlyne sodinti kelių bioekologinių gru­pių (vienmečių su daugiametėmis ir kt.) bei skirtingas augimo sąlygas mėgstančių gėlių;

dideliuose gėlynuose sodinama daugiau aukštaūgių (didelių) gėlių, o mažuose - žemaūgių. Tai natūraliau susieja gėlynus su aplinka.

Visai mažuose priesodybių sklypuose sunku pasodinti visas norimas gėles. Tokiu atveju geriau pasirinkti kurią nors la­biausiai patikusią gėlių grupę ir surinkti kuo įvairesnių tos grupės augalų (pavyzdžiui, šilokų, perkūnropių, lauko paparčių ar viržių, dekoratyvių varpinių augalų bei kt.). Dalis šių augalų gali augti gėlynuose, o kita dalis - įvairiose gėlinėse, pastatytose prie namo, didesnėse terasose, lauko laiptų aikš­telėse. Tos pačios gėlės gali augti ir balkonų loveliuose ar net konteineriuose ant plokščių pastatų stogų.

 


 

 

Gėlių priežiūra

Vienmečių gėlių gėlynai.

Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai, ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro. Vegetacijos metu, augalams prigijus, kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlių maitinimasis trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o žiedus kraunantiems ir žydintiems - kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.

Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti. Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo viršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūniai ir kt.Lauko_geles

Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės išraunamos ir dirva paruošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšių gėles, o jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai - pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnis pakeičiamas.

Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos, šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.

Daugiamečių gėlių gėlynai. Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausia sodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyja per 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynus gerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviau užstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai - melsvės, viendienės, liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvai prasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūrą labai palengvina mulčas. Jis pagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, ne taip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius, po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.

Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuoja vasaros pabaigoje - rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės, kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kurių daugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai flioksai, kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalės rudgrūdėlės ir kt.) arba lapų skrotelės (eleborai, poraičiai, valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitų augalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiams atsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti ir taip suaktyvinti kero gyvybingumą.

Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių. Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijonų, misurinių nakvišų, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėje dalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikia mulčiuoti.

Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių. Šakniastiebiai būna labai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantys į žemės paviršių yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti - dekoratyviųjų varpinių žolių (drambliažolių, spartinu, nendrinių dryžučių), taip pat dviskilčių daugiamečių gėlių (paprastųjų kraujažolių, puošniųjų ir amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.) šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlės kere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemai atspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai gelesdauginasi.

Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės, ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapus apdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir dauginimosi spartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžemini šakniastiebį

palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės, pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir kt.).

Vegetacijos metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius arba ligų pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitai prarandančias dekoratyvumą (aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.) sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jau negražias jas pridengtų kiti, šalia pasodinti augalai. Neleiskime vienoms gėlėms užgožti kitų. Salia lėtai augančių nesodinkime agresyvių" - greitai šakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų "valdos" nuolatos mažinamos, nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojant juos į žemę įkastais i lerio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynų borteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kurie gėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą.

Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose.

K.ai kurių daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, l'uršo kviečių, melsvųjų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dekoratyvūs lapai, todėl pradėję formuotis žiedynai išskinami.

Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima genėti, patrumpinant viršūnėles - tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalai gausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius su žiedpumpuriais - tada pagrindiniai žiedai bus didesni.

Jei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapų skrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. Visos augalų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis - kompostuojamos, o ligotos sudegi- narnos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamas gėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais, ir lapų skrotelėmis žiemojančias gėles žiemai pridengiame.

Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimui jautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės.

Ypač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas, nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožių ligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.

Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamas pavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantys ir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su 3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių - su 5-6 pumpurais. Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išorę. Laipiojančios rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėję stiebai ir paliekama 5-6 nauji, stipriausi ūgliai.

Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, ant likusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).

Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėl prieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai.

Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelės priežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmet iškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintų gėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizai gražiausiai žydi antrais, o gausiausiai - trečiais metais. Pirmais metais vystosi lėtai, žiedai būna mažesni, žiedkočiai - trumpesni. Ilgesnį laiką (3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninės gėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos).

Vaidelienė J., Vaidelys J. Sodybos tvarkymo ABC. Kaunas: Ūkininko patarėjas, 1999, 144 p.

 

Alpinariumas

Sklypo dekoratyvinė zona paparstai dalijama į reprezentacinę, ramaus bei aktyvaus poilsio. Reprezentacijai tinkamiausia sklypo fasadinė pusė. Ji turėtų būti santūri, neperkrauta gėlėmis ir dekoratyviniais krūmais bei medžiais.

Ramaus poilsio zonoje sodinama daugiau želdinių, kuriamos erdvės. Čia tinkama vieta ir alpinariumui.

Alpinariumas dažnai derinamas su vandens telkiniu. Reljefo, augalų bei vandens telkinio visuma ramina, gaivina.

Gėlyno tipą, jo dydį bei pobūdį daug lemia reljefas. Kai jis kalvotas, gėlynas geriau apžvelgiamas, be to, susidaro įvairesnės augimo sąlygos. Neabejotinas kalvoto reljefo privalumas – didesnis kalnuoto peizažo įspūdis, kurį gali dar labiau padidinti alpinariumas.

Šio tipo gėlynus europiečiai nusižiūrėjo nuo kinų ir japonų. Jau XVI a. Europos parkuose būdavo daromos dirbtinės grotos, kaskados ir kitokios akmens kompozicijos iš įvairiausių rūšių akmenų.

Pirmieji alpinariumai buvo apsodinami įvairiausiais, kartais visai atsitiktiniais, augalais. Tik XIX a. viduryje juose pradėta sodinti beveik vien kalnų, vadinamaisiais alpiniais, augalais. Tap kalvelė arba šlaitas su akmenimis, apsodintas augalais, įgijo alpinariumo vardą. Yra kelios alpinariumo rūšys. Lygioje vietoje sukurta kompozicija iš akmenų ir augalų – akmenų sodas. Jis gali puošti kiemelį. Dideli akmenų deriniai, uolynai, kuriuos puošia ir jų grožį atskleidžia smulkūs augalėliai, – rokariumai.

Lemia esamas reljefas

Jei sode yra šlaitas, kalvelė ar kitokių dirvos paviršiaus nelygumų, įrengti alpinariumą nesunku. Aplinką pagyvina ir nedidelė pakiluma. Šlaitams siekiama suteikti natūralaus kalnelio formą. Toks šlaitas ne tik natūraliau atrodo, bet yra patogesnis augalams išdėstyti.

Lygioje vietoje sunkiau. Reikia atsigabenti žemės, akmenų. Akmenuota kalvelė lygumoje atrodo nenatūraliai, išsiskiria iš aplinkos. Ji atrodo natūraliau prie tvenkinėlio (iškastos žemės panaudojamos kalvelei formuoti).

Lygioje vietoje įrengiant kalnelį, šalia pagrindinio alpinariumo galima įrengti dar vieną ar kelis mažus alpinariumo palydovus – 2-5 akmenų fragmentus. Toks pasikartojimas padeda geriau suderinti šį gėlyną su aplinka ir atrodo natūraliau.

Alpinariumo įrengimas

Alpinariumas turi būti saulėtoje vietoje, ovalo ar stačiakampio formos (tik ne apskritimo), norimo dydžio: esamai erdvei ne per mažas ir ne per didelis – toks, kad jį galima būtų apeiti, pasigrožėti augalais ar netoli atsisėsti ir pasidžiaugti baseinėliu ar gurgančiu upeliu, pajusti grožio ir džiaugsmo harmoniją.

Pažymėtame būsimo alpinariumo plote nukasama velėna, išrenkamos piktžolių šaknys, akmenys. Jei tai yra šlaitas, galbūt verta šiek tiek pakeisti jo formą: paaukštinti ar, priešingai, nukasti šlaitelį.

Lygioje vietoje, jei pakanka vietos, iškasamas baseinėlis ir supilamas kupstelis. Kai vietos mažai, pasitenkinama kupsteliu su alpinariumo fragmentais.

Nuokalnėje esančiame sklype, priesmėlio dirvoje, specialaus drenažo nereikia, tik pagerinama dirva. Priemolio ar molio dirvožemyje būtinas drenažas. Ant suformuotos kalvelės supilamas 10 cm stambaus žvyro ar skaldos sluoksnis, ant jo – 5 cm stambiagrūdžio smėlio ir ne mažiau kaip 10-15 cm paruošto žemių mišinio (velėninė, lapinė ir smėlis – 1:1:0,5, arba velėninė, smėlis ir durpės - 2:1:1).

Kompoziciniai akcentai

Alpinariumo pagrindas daromas iš didelių lauko riedulių arba akmeninėmis sienutėmis (stačiame nuolydyje) sutvirtintų šlaitų.

Akmenys turi funkcinę ir dekoratyvinę paskirtį. Jie palaiko reikalingą kalnų augalams vėsą ir sudaro kompozicinius akcentus. Tinka tiek vietiniai, tiek atvežtiniai akmenys: įvairių spalvų granitai, dolomitai.alpinariumas

Vietiniai labiau susilieja su esamu peizažu. Atvežtiniai – išsiskiria iš visumos, ryškiau matomi. Verčiau panaudoti didesnius, stambesnius akmenis negu daug mažų.

Geriausiai tinka želdyne neaukštos (iki 80 cm aukščio) sienutės iš natūralaus akmens. Atraminei sienutei, kaip ir alpinariumui, paprastai naudojami stambesni akmenys. Sienutės kontūras, taip pat ir akmenų išdėstymas turėtų būti netaisyklingi. Laisvesnė kompozicija artimesnė alpinariumui.

Akmenų išdėstymas

Pirmiausia alpinariumo apatinėje dalyje išdėstomi didžiausi akmenys. Pats didžiausias ir įdomiausias išrenkamas pagrindiniu. Duobutė akmeniui turi būti kiek didesnė ir platesnė už jo pagrindą.

Žemės aplink gerai prispaudžiamos, kad neliktų oro tarpų. Užlipus ant akmens, jis neturi judėti. Kelis akmenis pastatykite vertikaliai – tai bus kompozicijos vertikalūs akcentai. Šalia jų priderinami keli mažesni.

Akmenys sustatomi taip, kad atrodytų lyg įaugę į žemę (po žeme turi atsidurti 1/3–1/2). Daugumą išdėstykite beveik horizontaliai ar su nedideliu pakrypimu, vienus - grupelėmis, kitus – pavieniui. Likusius akmenis šlaito viršūnės link dėkite pasilypėdami ant sudėtų žemiau.

Viršūnei palikite plokštesnius, mažiausius akmenis.

Alpinariume geriau tinka juostuoti, briaunoti, pailgi akmenys, o apvalūs - prie vandens telkinių: upelių, baseinėlių.

Didesniuose alpinariumuose įrengiami truputį vingiuojantys takeliai. Jie išklojami plokščiais akmenimis, statesnėse vietose įrengiami netaisyklingos formos akmenų laipteliai. Apatinėms pakopoms imami stambiausi, o viršutinėms – mažiausi akmenys.

Augalai alpinariume

Augalai išdėstomi kaip daugiamečių gėlių grupėje: sudaromos augalų grupės, išskiriami pavieniai, ypatingi augalai.

Alpinariumuose auginami įvairių rūšių šilokai, pavasariniai adoniai, kalniniai ir kaukaziniai vaistučiai, karpatiniai katilėliai, aubrietos, alpiniai ir šliaužiantieji astrai, flioksai, čiobreliai, alpiniai gvazdikai, alpinės liūtpėdės, įvairios perkūnropės, plukės, raktažolės, uolaskėlės ir kt.

Neretai alpinariume sodinami ir dekoratyviniai krūmeliai bei medeliai. Jie derinami su daugiametėmis bei vienametėmis gėlėmis. Nenorint daug laiko gaišti augalų priežiūrai, sodinami tik dekoratyviniai sumedėję augalai: jų yra įvairiausių formų bei atspalvių.

Tačiau gyviausi ir spalvingiausi, maloniausi - įvairių rūšių augalais apsodinti alpinariumai. Pirmiausia sodinami aukščiausi (apačioje, prie didžiausių akmenų), paskui - smulkesni augalai (aukščiau). Kiliminiai išdėstomi 30 cm, o maži, lėtai augantys - 15 -20 cm atstumais. Greta - kontrastingų spalvų ar formų augalai.

Pasodinus augalus, alpinariumo šlaitus ir dirvą apie augalus galima užpilti skalda. Akmenų ir skaldos spalvos turi derėti. Geriausia tinka rusva, pilkšva. Kontrastingos labai šviesios ar tamsios spalvos netinka.