Vienmečių gėlių gėlynai.

Gėlynas miškeDauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai, ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro. Vegetacijos metu, augalams prigijus, kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlių maitinimasis trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o žiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.

Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti. Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo viršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūniai ir kt.

Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės išraunamos ir dirva paruošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšių gėles, o jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai – pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnis pakeičiamas.

Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos, šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.

Daugiamečių gėlių gėlynai.

Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausia sodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyja per 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynus gerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviau užstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai – melsvės, viendienės, liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvai prasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūrą labai palengvina mulčas. Jis pagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, ne taip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius, po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.

Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuoja vasaros pabaigoje – rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės, kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kurių daugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai flioksai, kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalės rudgrūdėlės ir kt.) arba lapų skrotelės (eleborai, poraičiai, valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitų augalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiams atsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti ir taip suaktyvinti kero gyvybingumą.

Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių. Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijonų, misurinių nakvišų, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėje dalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikia mulčiuoti.

Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių.

Šakniastiebiai būna labai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantys į žemės paviršių yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti – dekoratyviųjų varpinių žolių (drambliažolių, spartinu, nendrinių dryžučių), taip pat dviskilčių daugiamečių gėlių (paprastųjų kraujažolių, puošniųjų ir amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.) šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlės kere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemai atspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai dauginasi.

Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės, ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapus apdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir dauginimosi spartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžemini šakniastiebį palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės, pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir kt.).

Vegetacijos metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius arba ligų pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitai prarandančias dekoratyvumą (aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.) sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jau negražias jas pridengtų kiti, šalia pasodinti augalai. Neleiskime vienoms gėlėms užgožti kitų. Šalia lėtai augančių nesodinkime agresyvių” – greitai šakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų „valdos” nuolatos mažinamos, nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojant juos į žemę įkastais ilerio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynų borteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kurie gėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą.

Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose.

Kai kurių daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, l’uršo kviečių, melsvųjų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dekoratyvūs lapai, todėl pradėję formuotis žiedynai išskinami.

Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima genėti, patrumpinant viršūnėles – tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalai gausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius su žiedpumpuriais – tada pagrindiniai žiedai bus didesni.

Jei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapų skrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. Visos augalų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis – kompostuojamos, o ligotos sudegi- narnos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamas gėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais, ir lapų skrotelėmis žiemojančias gėles žiemai pridengiame.

Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimui jautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės.

Gėlynas - klombaYpač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas, nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožių ligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.

Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamas pavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantys ir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su 3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių – su 5-6 pumpurais. Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išorę. Laipiojančios rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėję stiebai ir paliekama 5-6 nauji, stipriausi ūgliai.

Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, ant likusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).

Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėl prieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai.

Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelės priežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmet iškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintų gėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizai gražiausiai žydi antrais, o gausiausiai – trečiais metais. Pirmais metais vystosi lėtai, žiedai būna mažesni, žiedkočiai – trumpesni. Ilgesnį laiką (3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninės gėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos).

Vaidelienė J., Vaidelys J. Sodybos tvarkymo ABC. Kaunas: Ūkininko patarėjas, 1999, 144 p.